į pradžią apie projektą leidiniai spaudoje kontaktai galerija
Pelkių augalija

Augalai formuoja pelkių ekosistemas nuo pradinių formavimosi stadijų, t.y. dalyvauja ežeruose vykstančiuose sedimentacijos procesuose. Būtent stebint juos galima lengvai atskirti, kokio tai tipo pelkė, nes augalų bendrijas pelkėse lemia pelkės mitybos būdas.
Pelkių ekosistemos niekada nebuvo tinkamos žmogaus ūkinei veiklai ir tik nedaugelis ryždavosi ten pradėti gyventi ir auginti derlių. Gal todėl šiose ekosistemose išliko daug retų ir saugomų augalų  rūšių.

Pagal mitybos sąlygas augalija skirstoma į: žemapelkinę (eutrofinę), tarpinę (mezotrofinę), aukštapelkinę (oligotrofinę).

Žemapelkes maitina daug mineralinių medžiagų turintys požeminiai vandenys, todėl jose auga juodalksniai, karklai, eglės, beržai, nendrės, viksvos, žaliosios samanos, paparčiai, puplaiškiai. Gausu žemaūgių viksvų ir viksvuolinių šeimų augalų. Žemapelkių buveinėms priskiriami aukštaūgiais žolynais apaugę žemapelkių plotai bei šlapių pievų bendrijos. Tai paežerių, upių slėnių ir šlaitų pelkės. Durpinių pievų samanų paklotėje vyrauja liūninė drepanė, žvaigždinė auksotė, žolyną formuoja smulkios viksvų rūšys (ganyklinė, gelsvoji, rusvoji), plačialapis švylis, pelkinis skeltalūpis, ganyklinis duonis.


Žemapelkėje kaupiantis organinėms medžiagoms ir formuojantis durpių sluoksniui gruntinis vanduo lieka vis žemiau, todėl augalai gauna vis mažiau organinių medžiagų. Žemapelkės tipo augalai pradeda nykti ir formuojasi tarpinio tipo pelkės ar liūnai, kuriuose auga ir žemapelkės ir aukštapelkės tipo augalai.Čia susiformuoja charakteringos viksvų, nendrynų ir karklų bendrijos. Tarpinio tipo pelkėse išsiskiria linguojančios vejos ar klampūs liūnai, sudaryti iš mažų ar vidutinio aukščio viksvų bendrijų su kiminais ar žaliosiomis samanomis. Išskiriamos viksvų rūšys: apvalioji, laibašaknė, laiboji, svyruoklinė viksvos. Kitos būdingos rūšys: didžioji dygė, tarpinė drepanė, pelkinė ožkarožė, žvilgančioji rietūnė, pelkinė, laksva, dvilapis purvuolis, trilapis puplaiškis, pelkinė glindė, baltoji saidra, pelkinė liūnsargė, vandeninė vingursamanė, siauralapis, smailusis, kutuotasis, smailiašakis kiminai.

Kai augalų šaknys visiškai nebegali susisiekti su gruntiniu vandeniu ir vieninteliu mitybos šaltiniu tampa atmosferos krituliai, tarpinio tipo pelkė tampa aukštapelke. Šio tipo pelkėse klesti prisitaikiusi prie ekstremalių gyvenimo sąlygų augalija. Ji pasižymi ypatinga geba kaupti vandenį: kimininės samanos, gailiai, vaivorai, balžuvos, kupstiniai švyliai, liūnsargės, saidros, beržai keružiai ir plaukuotieji beržai, šiliniai viržiai, svyruoklinės viksvos, durpyniniai bereiniai, ilgalapės ir apskritalapės saulašarės, tekšės, spanguolės, varnauogės, baltosios saidros, pelkinės liūnsargės. Tačiau dažniausiai sutinkami ir tipiniai aukštapelkių augalai yra švyliai ir daugybės rūšių kiminai (siauralapiai, baltijinai, Magelano, rudieji, didieji, raudonieji, lieknieji). Aukštapelkių guolių šlaituose auga kimininiai gailiniai pušynai. Aukštapelkėse augančios paprastosios pušys (Pinus silvestras L.) apibūdinamos kaip pelkinė paprastosios pušies forma. Durpynuose išaugančios pušys, skirtingai negu mineraliniame dirvožemyje augančios gentainės, yra žemaūgės, plonais, kreivais kamienais, reta laja ir mažais kankorėžiais. Pagrindinės šaknys sunykusios, o kitos susitelkusios tik paviršiuje. Pavyzdžiui, paprastosios pušies pelkinės formos, Pinus silvestris f. pumila, ¾ medžio panirę į kiminų paklotę, o viršuje matyti tik keletas žaliuojančių šakelių.


Samanos – pagrindiniai pelkes formuojantys, smulkūs daugiamečiai augalai, augantys tiek ant dirvožemio paviršiaus, tiek ant medžių, akmenų, trūnijančios medienos ir vandenyje. Pelkėse daugiausia paplitusios kimininės (baltosios) arba rusvosios samanos, kurios geba sukaupti didelius vandens kiekius.
Kiminai gali augti visiškai skirtingose ekologinėse sąlygose: vieniems reikia mirkti vandenyje, kiti gali tarpti nesusisiekdami su gruntiniu vandeniu. Kiminai neturi šaknų, o vandenį siurbia visu kūno paviršiumi. Jie auga nepaliaujamai, nes apatinė jo dalis pereina į durpes, o viršutinė vis stiebiasi aukštyn. Tačiau nuolatinis kiminų augimas aukštyn neleidžia įsitvirtinti kitiems pelkių augalams.

Kiminai pasižymi antibakterinėmis savybėmis, todėl dar senaisiais laikais jie buvo plačiai naudojami buityje. Statant namus tarp rastų buvo dedamas kiminų sluoksnis, kad atbaidytų kinivarpas ir apsaugotų nuo didelių temperatūros svyravimų. Sausuose kiminuose laikomus obuolius, morkas senoliai išlaikydavo iki Velykų. Žiemai kiminus dėdavo į avilius – taip apsaugant nuo šalčio ir kenkėjų bites. Taip pat šie augalai buvo naudojami žaizdoms dezinfekuoti ir kraujui sugerti. Šiaurės šalių tautos kiminais klodavo vaikų lopšius.



J.Balevičienės teigimu, pagal augalijos bendrijų prieraišumą ekologinėms sąlygoms, floristine sudėtimi, rūšių tarpusavio santykiais, Lietuvoje pelkių augalija priskiriamas 4 klasėms (pagal Vakarų Europos augalijos klasifikaciją):

  • Aukštaplynių (auga giliosiose ir sekliosiose aukštapelkėse).
  • Aukštaplynių (auga žolinėse-kimininėse oligotrofinėse aukštaplynėse).
  • Skurdžios žemapelkės ir tarpinio tipo pelkės.
  • Karbonatingos žemapelkės.