Pelkės - idomi ir vertinga Lietuvos kraštovaizdžio dalis

Pelkemis laikomi pastoviai dregni žemes paviršiaus plotai, kuriuose augalai nespeja susiskaidyti, kaupiasi paviršiuje, palaipsniui virsta durpemis. Nenusausintose pelkese durpiu sluoksnis ne plonesnis 30 cm, o nusausintose - 20 cm. Plotai, kuriuose durpiu sluoksnis plonesnis, vadinami supelkejusiomis žememis.

Pelkes - neatsiejama vidutinio klimato zonos kraštovaizdžio dalis. Šioje zonoje yra pakankamas krituliu kiekis - svarbiausia prielaida pelkems formuotis. Dregmes kieki konkrecioje vietoje lemia ne tik klimato pobudis, bet ir paviršiaus ypatybes, hidrografines salygos, dirvožemis, augalija. Ypac palankios salygos pelkejimui ten, kur gausu krituliu, vesi vasara, aukšta santykine oro dregme. Taciau svarbiausias pelkejimo veiksnys yra augalija. Be augalu pelkes nesusidaro. Kiti pamineti veiksniai tik sudaro pelkejimui salygas, o augalija betarpiškai ji vykdo.

Pelkiu paplitimas

Pelkes neatskiriama kraštovaizdžio dalis ne tik Lietuvoje. Žymiai didesnius plotus jos užima Rusijos Federacijoje, Kanadoje, Islandijoje, Baltarusijoje ir kitose vidutinio klimato zonos šalyse. Kai kuriose vietose, kaip Vakaru Sibiro žemumos šiaurineje dalyje, pelkes užima plota, siekianti tukstancius kvadratiniu kilometru. Ten jos sunkiai praeinamos, ju nusausinimas praktiškai neimanomas. Esantys durpiu ištekliai labai dideli, taciau dar ne greitai bus naudojami.